Gamtos knyga

2012 Gruodis - 2012 Spalis - 2011 Liepa - 2011 Birželis - 2011 Gegužė - 2011 Vasaris - 2010 Gegužė - 2010 Balandis - 2010 Kovas - 2010 Vasaris - 2010 Sausis - 2009 Gruodis - 2009 Lapkritis - 2009 Spalis - 2009 Rugsėjis - 2009 Rugpjūtis - 2009 Liepa - 2009 Birželis

2012 Gruodis

Kaip nufotografuoti erelį?

 

 

Jonas Barzdėnas

 

 

 

Šiek tiek žemiau yra straipsnis apie vištvanagio fotografavimą. Praktiškai viskas, kas parašyta,  tinka ir kitų plėšrūnų fotosesijoms, nes čia kaip ir meškeriojant – niekad negali būti tikras, kas užkibs. O dažniausiai tai tenka kulniuoti namo tuščiomis...

Šį sykį pasidalinsiu įspūdžiais apie jūrinio erelio fotografavimą.

Jūriniai ereliai Lietuvoje – retoka, bet sparčiai plintanti rūšis. Jei prieš kokį dešimtmetį kiekvienas erelių lizdas atrodė lyg stebuklas, dabar jau pradedame kalbėti apie jų žalą kitoms retoms rūšims. Na, kol kas jūrinis erelis, kaip ir dauguma plėšriųjų paukščių, dar Raudonojoje knygoje ir matyt ten liks ilgam.

Plėšrūnų žiemos fotografavimui pradėjau ruoštis dar rudenį. Išsirinkau vietą miške – plyną kirtavietę netoli kelio. Kelių metų patirtis rodo, kad labai atokios vietos nėra perspektyvios – čia ir paukščiai atsargesni, nes retai mato žmogų, ir privažiavimas žiemą dažnai tampa neįmanomas.

Pasistačiau slėptuvę. Kad ji būtų nepastebima, slėptuvė turi būti kuo žemesnė. Biržės pakraštyje, prie senos išvartos iškasiau apie 30 cm gylio duobę, virš jos įrengiau stogelį iš tvirto polietileno. Visa tai užkroviau čia pat gulinčiomis eglių šakomis. Slėptuvė tapo tokia pat, kaip ir dar kelios gretimos šakų krūvos. Net ir žmogus stovėdamas visai greta, vargu ar ką įtartų.  Viskas taip ir liko iki sniego ir rimtesnio šaltuko.  Tik prieš Kalėdas, kai gyvenimas miške tapo gerokai alkanesnis, susiieškojau mėsos atliekų ir pabandžiau paukščius jaukinti. Pirmieji krankliai pasirodė tik po geros savaitės. Kad ilgas laukimas slėptuvėje nebūtų toks nuobodus, per trejetą žingsnių nuo langelio įrengiau lesyklą kėkštams ir smulkesniems paukštukams: pakabinau lašinių, pabėriau kruopų, gilių.

 

 

Pastebėjęs, kad pora kranklių bei būrelis kėkštų kasdien sukiojasi apie slėptuvę, pirmą laisvadienį priguliau joje. Rašau „priguliau“, nes slėptuvė tiek žema, kad sėdėti aukščio neužtenka.

Ateidamas jau prašvitus, kranklius nubaidžiau, bet man jie nelabai ir terūpėjo – tikėjausi ko nors rimtesnio – vanago, lapės, gal kiaunės. Spaudė dešimties laipsnių šaltukas, bet pasiklojus kelis sluoksnius pūsto polietileno, šiltai prisirengus, storai užpustytoje slėptuvėje šalta nebuvo. Girioje jau prisnigta kokių 30 cm sniego,  slėptuvės „langelis“ jau susilygino su sniego paviršiumi, tad, jei paukščiai ir galėjo kažką įžiūrėti, tai turėjau atrodyti lyg po sniegu krebždanti pelytė. Langelį  kažkiek padidinau, o pats su aparatu atsitraukiau slėptuvės gilumon ir tapau dar sunkiau įžiūrimas.

Nubaidyti kėkštai sugrįžo vos man įsitaisius slėptuvėje. Į aparato spragsėjimą beveik nereagavo. Taip ir žaidžiau beveik valandą. Kai kėkštai ėmė pabosti ir ėmiau kuistis, kaip įsitaisyti patogiau, prieš slėptuvę šleptelėjo stambesnis paukštis.

 

 

 

Reikėjo geros minutės, kol atpažinau jūrinį erelį – tiesiog žiūrint per mažą skylutę neįvertinau atstumo – paukštis pasirodė gerokai mažesnis negu yra iš tikrųjų. Kol kas teko fotografavimą pamiršti ir visiškai sustingti. Erelis akylai dairėsi, po to keliais perskridimais priartėjo visai prie slėptuvės. Prie maisto neskubėjo, vaikštinėjo ir tyrė aplinką. Gal būt, buvo ir nealkanas – prisikirtęs iš vakaro, nes mėsa šiandien atrodė gerokai pamažėjusi.  Išlaukęs penketą minučių, spustelėjau pirmą kadrą. Paukštis nesureagavo, nors išliko labai budrus. Taip kas kelios minutės nuspaudžiau dar penketą kadrų ir erelis nuskrido, taip ir neparagavęs jauko. Fotografavau tik iš 10 metrų atstumo, bet erelio žvilgsnis taip ir nestabtelėjo ties slėptuvės langeliu – matomai jis tyrė kur kas tolimesnę aplinką, o aš buvau visai čia pat.

 

 

 

 

Stebėti aplinkos kitomis kryptimis negalėjau, tad erelio jau nemačiau, bet iš kėkštų elgesio buvo akivaizdu, kad jis niekur neišskrido, tupi visai čia pat.

Taip praslinko geros trys valandos. Erelis laikėsi netoliese, kartais perskrisdavo, prasklęsdavo žemai virš jauko, tupinėjo netolimuose medžiuose. Tik gerokai po pietų vėl nutūpė ant žemės. Situacija kartojosi. Paukštis tūpė visiškai arti ir arogantiškai ignoravo jauką. Vaikštinėjo, žvalgėsi. Ir vėl pakilo po penketo kadrų, nors į aparato garsą lyg ir nereagavo.

 

*         *          *

Sėkmės paakintas po dienos sugalvojau fotosesiją pakartoti. Kadangi gulėjusi mėsa su visais kaulais jau buvo nutempta vilkų, iš vakaro pas medžiotojus vėl iškaulinau atliekų – šerno vidurius. Deja... Buvo atodrėkis, sniegas gerokai aptirpęs. Slėptuvės duobėje kaupėsi vanduo. Šiaip ne taip nukreipiau jį į šoną. Nors atsiguliau dar prieš auštant, krankliai prisistatė tik po dviejų valandų. Pakranksėjo ir dingo. Erelis taip ir nepasirodė.

 

 

 

 

 



2012 Spalis

Pabraidykim po pelkę

Jonas Barzdėnas

Kur pelkės pradžia?

Be abejonės, pelkės neįmanoma įsivaizduoti be vandens. Taigi, pelkė pradeda formuotis ten, kur yra vandens perteklius: daubose su mažai laidžiu vandeniui podirviu arba užaugant sekliems ežerams. Vanduo apsunkina deguonies patekimą prie žuvusių augalų. Tai stabdo puvimą ir augalų masė pradeda kauptis. Paprastai drėgnose vietose auga specifiniai augalai, kurie vadinami durpojais. Taip vadinti galima ne tik kiminus, švendrus, viksvas, bet ir sumedėjusius augalus – karklus, beržus, pušis. Kaupiantis negyvų augalų masei iš durpojų formuojasi durpės. Kol durpių sluoksnis tesiekia iki 15 cm, dirvožemius vadiname laikinai užmirkusiais. 15-30 cm durpių sluoksnį turinys dirvožemiai įvardinami kaip užmirkę, o virš 30 cm gylio durpynus jau drąsiai galime vadinti pelke. Sluoksnio storis nustatomas nesunkiai – į durpę bedamas pagalys sulenda labai lengvai, o atsirėmęs į mineralinį dirvožemį sustoja. Dažnai durpių sluoksnis tikrai storas, tad į durpyną pavyksta sukišti ir 6 metrų ilgio kartį.

Pelkėjant sekliems ežerams, pelkės pirmiausiai užgrobia vakarinę ežero pusę, kur neužpučia pas mus vyraujantys vakariai vėjai. Rytiniuose ežerų pakraščiuose bangos ardo, skalauja krantus, išplauna medžių šaknis. Bangavimas prisotina vandenį deguonies ir skatina organinių medžiagų skaidymą, natūralų vandens išsivalymą. Žodžiu, smėlingo paplūdimio ar vaizdingų kelmų, kerplėšų visad ieškokite rytiniame krante, pelkės – vakariniame. Ši tendencija ypač akivaizdi, jei ežeras ilgas, nusidriekęs rytų –vakarų kryptimi.

Žemapelkės ir aukštapelkės.

Reljefo pažemėjime užgimusi pelkė vadinama žemapelke. Ji maitinama tiek aukštu gruntiniu tiek kritulių vandeniu. Laikui bėgant durpių sluoksnis storėja ir užpildo visą įdubą. Augalai praranda kontaktą tiek su mineraliniu dirvožemiu, tiek su gruntiniu vandeniu. Tačiau pelkių augalai vadinami durpojais ne tik dėl to, kad iš jų formuojasi durpės, tačiau ir dėl to, kad jie gali augti durpyne, negaudami maisto medžiagų iš mineralinio dirvožemio. Dažnai, kaip bebūtų keista, durpojai auga lyg ir sausros sąlygomis, nes gruntinis vanduo nepasiekiamas, kritulių ne visad užtenka.

Durpėms užpildžius duburį ir tebeaugant į viršų, pelkę jau turėtume vadinti aukštapelke. Jei žemapelkėje vyravo viksvos, švendrai, tai aukštapelkę galima atpažinti iš kiminų, spanguolių, keružių pušelių. Šiems augalams pasiekiamas tik kritulių vanduo.  Didžioji jo dalis kaupiama kiminuose. Gramas kiminų gali sugerti iki 30 gramų vandens. Tačiau kažkiek vis tik nuteka  nuo aukštapelkės centre besiformuojančio iškilimo į pelkės pakraštį. Apie pelkę atsiranda lagas – šlapias, gilus ruožas pelkės kraštuose, kur suteka vanduo tiek nuo sausumos apie pelkę, tiek nuo iškilaus aukštapelkės centro. Priėję gilią pelkę neskubėkite sukti atgal. Greičiausiai jums tereikia perbristi keliolikos metrų pločio lagą, toliau turėtų būti sausiau.

Pelkių turtai.

Didžiausias, pinigais įvertinamas turtas pelkėje, be abejonės yra durpės. Negaliu nepacituoti Onutės Grigaitės minčių iš knygutės „Raiste“ :

„Stulbina, kad durpės, kaip ugninė materija, kaupiasi vandenyje, nors įprastai ugnis su vandeniu nesutaria. Pagaliau suvokiu, kad tai saulės spindulėlis pasislėpė durpės gabalėlyje. Raisto augalai, samanų kilimai ištisus tūkstantmečius gėrė saulės energiją, ją paversdami organinėmis medžiagomis. Susiskaidę augalai išsaugo tą energiją durpėse. Durpės kaitresnės už medieną, bet ne tokios kaitrios kaip anglis. Tad gyvi raistai – tai saulės šilumos kraitis žmonijai, nepaliaujamai kraunamas. Ir jis priklauso ateities kartoms, kaip ir mus pasiekė iš tūkstantmečių glūdumos, mat per metus susidaro tik apie pusės – vieno milimetro storio durpių sluoksnelis. Metro storio klodui susisluoksniuoti reikia tūkstančio metų.“

Be abejo, ne tik iškastų durpių tonomis pelkių naudą matuojame. Pelkėse didelė augalų įvairovė. Vieni jų vaistiniai, kiti nokina skanias uogas, trečių šaknys badmečiu naudotos maistui, ketvirti vabzdžiams ir žmonėms teikia medų, penkti tiesiog reti.

Pabandysiu išvardinti mūsų pelkėse, paraisčiuose augančius vaistams naudojamus augalus:

Kadagys, lūgnė, gailis, spanguolė, mėlynė, bruknė, viržis, blindė, apynys, juodasis serbentas, mandrauninkė, apskritalapė ir ilgalapė saulašarės, vingiorykštė, miškinė ir pelkinė sidabražolės, raudoklė, šaltekšnis, putinas, puplaiškis, karklavijas, palemonas, pelkinė notra, kemeras, valerijonas. Sąrašas, žinoma, negalutinis.

Daug geriau žinomos pelkių, šlapių miškų uogos: spanguolės, vaivorai, bruknės, mėlynės. Visų šių uogų žiedai teikia nektarą tiek laukiniams vabzdžiams, tiek naminėms bitėms. Daug nektaro išskiria ir rudeniop pelkėse pražystantys viržynai. Kiminai tūkstantmečius naudoti kraikui, rąstinių namų statybose. Kartais dar naudojami ir dabar.

Kas pelkėje gyvena?

Žvėrys nėra dideli pelkių mėgėjai. Tik bebras ir ondatra čia jaučiasi tikrais šeimininkais. Na dar ūdra, audinė  užsuka į upelio pakrantėse liūlinčią pelkę. Iš stambiųjų žvėrių pirmiausiai čia sutiksime briedžius, kiek rečiau –elnius. Briedžiai pelkėse ieško skanėstų –puplaiškių, lūgnių, švendrų bei prieglobsčio nuo vasaros karščių, kankinančių vabzdžių. Kiti žvėrys paprastai tiesiog priversti slėptis pelkėse nuo žmonių. Čia neužklysta grybautojai, rečiau užsuka medžiotojai.

Kas kita –paukščiai. Didesnė dalis paukščių rūšių vienaip ar kitaip susiję su pelkėmis ir čia tyvuliuojančiais ežerėliais, tvenkiniais. Po pelkes išdidžiai žingsniuoja gervės, čia uogomis, pumpurais smaližauja tetervinai ir kurtiniai. Ežerėliuose, duburiuose gyvena įvairios antys, laukiai, aukštapelkėse prieglobsčio ieško dirviniai sėjikai ir kuolingos, maurynuose, dumblynuose maitinasi tilvikai, gaidukai, griciukai, tulikai, tikučiai, perkūno oželiai, bėgikai. Nendrynuose, viksvynuose, švendrynuose slepiasi švygždos, baubliai. Užtvindytuose plotuose grobio tyko pilkieji ir baltieji garniai, pabaliais braido gandrai, danguje ratus suka nendrinės lingės, jūriniai ereliai. O kur dar visa smulkmė – karklynuose suokiančios lakštingalos, po viksvų kupstu lizdą sukančios mėlyngurklės ar tiesiog balutėse pasiturkšti mėgstančios kielės. O dar žuvėdros, kirai... visų ir neišvardysi.

Kada bristi į pelkę?

Geriausia – tuoj pat. Tiesiog neverta atidėlioti rytojui to ką gali pajusti, pamatyti, išgyventi šiandien. Jei rimčiau – pelkė žavi visados. Žiemą smagu po pelkes keliauti slidėmis. Galima apžiūrėti visus kampelius, kur vasarą užklysti net ir nesvajotum. Pavasarėjant kai kurios pelkės pasidengia ledu ir trumpą laiką čia galima lengvai vaikštinėti ar net čiuožti pačiūžomis. Net ir  atšilus orams, aukštapelkėse ilgai išsilaiko įšalas, čia dar gausu spanguolių, jau burbuliuoja tetervinai, klykauja gervės, tad pavasarinė kelionė po pelkes tikrai įspūdinga. Išėjus pašalui, pelkes reikėtų kuriam laikui pamiršti – tegul ramiai išsiperi paukščiai. O nuo liepos vidurio čia jau galime dairytis vaivorų, vėliau bruknių, nuo rugsėjo pirmo savaitgalio – ir spanguolių. Rudenį, gelstant, krentant lapams pelkės tampa dar spalvingesnės, spanguolės tebegaivina keliautoją iki jas uždengia sniegas.



2011 Liepa

 

Lietuviškos orchidėjos V (pabaiga)

 

Vasara persirito į antrą pusę. Miškuose, laukuose dar pats žydėjimas, tačiau labiau įsigilinus matyti, kad daugelis augalų , perdavę žiedų estafetę kitiems, jau brandina sėklas. Vėliausiai iš visų orchidėjų žydi skiautalūpiai, sidabriukė, plikaplaiskė, antbarzdė.

 

Pušyninis skiautalūpis (Epipactis distans) Nauja , neseniai Lietuvoje surasta rūšis. Na, iš niekur ji neatsirado, ir seniau gausiai augo sausuose pušynuose, tik dabar mokslininkai po ilgų diskusijų ir genetinių tyrimų, dalį augalų, vadintų plačialapiu skiautalūpiu, atskyrė į atskirą rūšį. Taigi, nuo dabar drėgnuose miškuose augantys augalai toliau vadinsis plačialapiais skiautalūpiais, o jų broliai iš sausų pušynų - pušyniniais. Pagrindinis pastarųjų skiriamasis požymis - trumpi, iš dalies prigludę šaukšto formos lapai.

 

 

 

 

Šliaužiančioji sidabriukė (Goodyera repens) - gan dažnas, smulkutis mūsų miškų augaliukas. Lapai tinkliškai gysloti, augalas apaugęs tankiais sidabriškais plaukeliais. Dažnai sutinkamas eglynuose, pušynuose.

 

 

 

Iš, berods, 37 lietuviškų orchidėjų sugebėjau parodyti 15. Daugiau artimiausiu laiku nufotografuoti nesitikiu, tad tuo ir baigiu šį Gamtos knygos skyrelį.



2011 Birželis

 

Lietuviškos orchidėjos IV

 

2011 -06- 24

Vasara šiek tiek skuba. Dar iki Joninių spėjo pražysti liepos, spėjome paragauti pirmųjų mėlynių. Paskubėjo pražysti ir mūsų orchidėjos, kurios dažniausiai žydi tik liepą. Taigi, šiame skyrelyje pristatinėju jei dar ne paskutines tai, ko gero, priešpaskutines orchidėjas.

Dėmėtoji gegūnė ( Dactylorhiza maculata) - viena iš tų gegūnių, kurias apibūdinant apsirikti tikrai nesunku.  Žiedynas, kurį matote nuotraukoje visiškai panašus į aukštosios gegūnės, bet lapai skiriasi gan stipriai. (Priminsiu -aukštosios gegūnės apatinis lapas platėjantis, apvalia viršūne.) Dėmėtosios gegūnės lapai siauri, smailūs. Augalas mažesnis , auga ne miškuose, bet pievose, kartais pakrūmėse.

 

 

Vienalapis gedutis ( Malaxis monophyllos )- Mažytis, sunkiai pastebimas augaliukas, augantis pelkėtuose miškuose, šlapiose pievose. Retas, įrašytas į Raudonąją knygą. Beveik visad turi tik vieną lapą, iš ko nesunku atskirti nuo kitų panašių augalų.

 

 

 

 

Tamsialapis skiautalūpis ( Epipactis atrorubens ) - Rytų Lietuvoje pakankamai dažnas, nors įrašytas į Raudonąją knygą. Mėgsta augti pakelėse, palei geležinkelius, sausuose, retuose pušynuose. Gegužę ir birželio pradžioje jo ieškoti neverta -jis būna dar net neišdygęs. Pasirodęs žemės paviršiuje, auga tiek sparčiai, kad liepą (o šiemet ir anksčiau) pražysta. Augalas puošnus, žiedai nors ir smulkoki, bet  traukiantys akį. Lapai tamsiai žali su rausvu atspalviu.

 

 

Plačialapis skiautalūpis ( Epipactis heleborine ) - Apyretis, stambokas augalas. Žiedai įvairių atspalvių. Dažniausiai - gelsvi ar žalsvi, kartais rausvi. Lapai platūs, jų gana daug.

 

 

 

 

Pelkinis skiautalūpis ( Epipactis palustris )- apyretis, auga daugelyje miško pelkučių, šaltiniuotose pievose.  Kaip ir visi skiautalūpiai, turi įdomią savybę - augalo viršūnė iki žydėjimo būna nusvirusi. Tik žydėdamas augalas pilnai išsitiesia.

 

 

 

 

 

Nežali augalai (Lietuviškos orchidėjos III)

 

2011-06-17

 

 

Mokslininkai gyvąją gamtą suskirstė į tris karalystes : augalus, gyvūnus ir grybus. Tiesa, ribos tarp jų ne visad aiškios ir vienareikšmės. Viena iš išskirtinių augalų savybių įprasta laikyti žalią spalvą ir ją suteikianti chlorofilą – augalų „kraują“. Visgi daugybė augalų puikiausiai išgyvena be šios spalvos. Maisto medžiagas jiems paslaugiai tiekia draugiški grybai. Šie augalai priklauso skirtingom klasėm, šeimom. Bechlorofilių (nežalių ) augalų yra ir tarp orchidėjų. Čia jie mus turėtų mažiausiai stebinti, nes visos orchidėjos pripratę glaudžiai bendrauti su grybais. Tiek glaudžiai, kad net sunku pasakyti, ar tas po žeme kelis metus tūnantis, hifais apraizgytas gumulėlis augalas ar grybas.

Vieną neturinčią žalių lapų orchidėją aprašiau anksčiau – tai nariuotoji ilgalūpė. Sekančio augalo –belapės antbarzdės, matyt, niekad nenufotografuosiu. Ji tiek retai pasirodo žemės paviršiuje, kad jos foto teturi ko gero tik vienas Bronius Šablevičius... O trečią nežalią orchidėją pristatau dabar – tai rusvoji lizduolė.

Lizduolė ( Neottia nidus -avis ) – apyretis, į Raudonąją knygą neįrašytas augalas. Auga lapuočių ir mišriuose miškuose. Žydi gegužę, birželį. Nužydėję augalai nenunyksta, bet sudžiūva, sustabarėja, tad juos atrasti galima iki vėlyvo rudens.

 

 

 

 

Lietuviškos orchidėjos II

2011-06-07

Tęsiu lietuviškų orchidėjų pristatymą.

Šiuo metu tebežydi anksčiau aprašytos nariuotoji ilgalūpė, širdinė dviguonė, raudonoji gegūnė.

 

 

 

 

Birželio pradžioje pražydo dar keli augalai:

Aukštoji gegūnė - (Dactylorhiza fuchsii ) Augalas įrašytas į Raudonąją knygą, bet pakankamai gausus visuose šlapiuose miškuose. Išskirtiniai požymiai – vienintelė iš gegūnių auganti tikrame miške. Apatinis augalo lapas platėjantis (plačiausias netoli viršūnės), bukas. Kaip ir kitų gegūnių lapų spalva, dėmėtumas įvairuoja, tad negali būti skiriamuoju požymiu rūšiai nustatyti.

 

 

 

 

 

Kiaušininė dviguonė ( Listera ovata ) Viena iš dažnesnių orchidėjų, neįrašyta į Raudonąją knygą. Sutinkama tiek miškuose tiek šlapiose tiek sausose, senose, natūraliose pievose. Žiedai žali, gelsvai žali. Augalas nemažas, net iki 60 cm aukščio, bet dėl neryškių žiedų sunkiai pastebimas.

 

 

 

 

 

Dvilapė blandis (Platanthera bifolia ) - Dažniausiai auga sausuose pušynuose, kartais- pievose. Turi tik du lapus prie pat žemės. Gan dažnas augalas, supainiuoti galima nebent su žalsvažiede blandim, bet pastaroji nepalyginamai retesnė. Gausiai žydi birželio antroje pusėje, liepos pradžioje.

 

 

Baltijinė gegūnė (Dactylorhiza baltica ) - Viena stambiausių gegūnių. Siekia iki 70 cm. Aukščiu su ja gali konkuruoti tik aukštoji gegūnė, tačiau baltijinė sudaro gerokai vešlesnio, stambaus augalo įvaizdį. Jos žiedynas tankus, gausus žiedų, kai tuo tarpu aukštosios gegūnės žiedynas gerokai retesnis. Visgi šie augalai gali būti painiojami, nes neretai auga kartu, žydi vienu metu ir  kryžminasi tarpusavyje. Gausiai žydi birželio antroje pusėje, liepos pradžioje.

 

 

 

 

 

2011-06-08

 

Plačialapė klumpaitė (Cypripedium calceolus ). Neabejotina lietuviškų orchidėjų primadona. Supainioti su kitu augalu jos neįmanoma. Auga šarminguose dirvožemiuose, miškuose, krūmuose. Deja į klumpaičių žydėjimo šventę šiemet jau pavėlavome. Šiandien B. Šablevičius man rodė peržydėjusius augalus ir tik pora žiedelių pavėsyje dar tiko fotografuoti.

 

 

 

 

 

Vyriškoji gegužraibė ( Orchis mascula ). Deja irgi baigia žydėjimą

 

 

 

 

Jonas Barzdėnas

 

 

 



2011 Gegužė

Lietuviškos orchidėjos

Mūsų klubo prezidentas nedviprasmiškai pareiškė, kad sekančioje Žemės dienos parodoje bus daug dėmesio skirta lietuviškoms orchidėjoms, gal net bus organizuota mini konferencija apie jas.

Taigi, kad nebūtume užklupti netikėtai ir tuščiomis rankomis, bandysiu trumpai pristatyti šiuos augaliukus. Šiaip jau juos moksliškai įprasta vadinti gegužraibiniais, bet lotyniškai šeima vadinasi Orchidaceae, tad pavadinimas orchidėjos nėra lyriškas nukrypimas.

O trumpai ir skubiai pristatinėju todėl, kad kai kurie augaliukai jau pražydo, tad laikas griebti fotoaparatus, aulinius batus ir bristi gilyn į pelkes. Priduriu, kad praktiškai visi šios šeimos augalai įrašyti į Raudonąją knygą, tad surasti kai kuriuos bus nelengva, o suradus teks pasižiūrėti, kur statyti koją, kad kurio nors nenuminti.

Širdinė dviguonė ( Listera cordata ) – Jau žydi. Tai labai mažas augaliukas augantis aukštapelkėse, apaugusiose menkomis, retomis pušelėmis. Dydis- nuo 5cm, tad ieškoti reikėtų taip lyg ieškotum tarp kiminų, bruknių ar viržių įkritusio žalio degtuko....

 

Nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida ) - Tuoj žydės. Jei dviguonė maža ir nepastebima, tai ilgalūpė dar nepastebimesnė, mat lapų ji neturi, tik žalias stiebelis su keliais žiedeliais. Auga panašiose vietose, kaip ir dviguonė, bet nevengia ir didesnio pavėsio –gali augti po didesniais medžiais šlapiame miške (aukštapelkė, tarpinio tipo pelkė)


 



Raudonoji gegūnė ( Dactylorhiza incarnata )– Pražysta paskutinėmis gegužės dienomis. Na šis augalas žymiai stambesnis ir iš tolo pastebimas. Auga įvairaus tipo pelkėse, drėgnuose pievose. Dažna. Požymiai skiriantys nuo kitų gegūnių:

- Lapai siauri, ilgi, daugiau ar mažiau prigludę prie stiebo siekia žiedyną. Jų spalva šviesesnė (labiau salotinė) negu kitų gegūnių. Stiebas tuščiaviduris, tai nesunku įsitikinti spustelėjus pirštais.

 

 




 

Pradžiai tiek. Mėnesio pabaigoje ar birželio pradžioje, pražystant sekantiems augalams, pasistengsiu vėl imesti trumpą info.

 

Jonas Barzdėnas



2011 Vasaris

 

Nufotografuok vanagą


JONAS BARZDĖNAS


Šiame straipsnelyje pasidalinsiu patyrimu apie plėšriųjų paukščių fotografavimą žiemą. Kodėl žiemą? Vasarą juos tektų fotografuoti prie lizdų. Daugumas plėšriųjų paukščių įrašyti į Raudonąją knygą, jų fotografavimas veisimosi laikotarpiu ribojamas įstatymu. Tam reikalingi Aplinkos agentūros išduodami leidimai. Fotografavimas žiemą neribojamas. Fotografuoti teks prie jauko – kritusio žvėries arba specialiai tam atvežtų atliekų. Vištvanagis ar jūrinis erelis – ne zylutė, lašinių gabaliuko tikrai neužteks.

Palankiausias laikas – vasaris, kovo pradžia. Miškuose, laukuose tuo metu dažnai siaučia baltasis badas paukščiai alkani. Žioplesni kėkštų, strazdų, jerubių jaunikliai arba buvo suvalgyti arba užaugo ir įgijo gyvenimo patirties. Pelės po stora sniego danga tapo nepasiekiamomis. Tokiu metu miškuose ima kristi žvėrys, pirmiausia stirnos. Maisto atsargos miškuose ne beribės. Padidėjus stirnų kaimenei, jos paprasčiausiai pritrūksta maistui tinkamų, pasiekiamų krūmų šakučių. Sniegas riboja galimybę ieškoti maisto. Stipriai stirnoms kenkia ir ledo plutelė sniego paviršiuje. Ji iki kraujo supjausto kojas. Žvėreliai negali paeiti. Taigi, didesni ar mažesni stirnų kritimai neišvengiami vos ne kasmet. Kritę žvėreliai tampa maistu plėšriesiems paukščiams ir, žinoma, vilkams.

* * *

 

Susiradęs kritusią stirną, nuvežiau ją į kirtavietę, nes atviroje vietoje paukščiams maistą surasti lengviau, jie čia drąsesni. Už 15 m nuo jauko po nusvirusios eglės šakomis pasistačiau fotografavimo palapinę. Sniego buvo tikrai daug, tad palapinę pavyko vos ne iki langelio užkasti į pusnį. Taip ir šilčiau ir paukščiai mažiau bijo.

Jau antrą dieną stirną aptiko vištvanagis. Prisišveitęs iki soties jis nenuskrisdavo, bet saugodavo savo grobį, kartais net apglėbęs sparnais, nuo kitų paukščių, pirmiausia – kranklių. Trečią vanago lankymosi dieną, dar neprašvitus, sėdau į slėptuvę ir paukščiui atskridus, sėkmingai jį fotografavau. Pirmojo veidrodėlio kaukštelėjimo paukštis pabūgo – sukluso. Padariau kelių minučių pauzę ir tęsiau. Po pusvalandžio vanagas į fotoaparato darbą jau nekreipė jokio dėmesio. Norint, kad jis atsisuktų jau tekdavo specialiai pakrebždėti palapinėje.

Pradėjus ratus sukti krankliams, vištvanagis pritūpdavo, išskleisdavo sparnus ir jais pridengdavo grobį. Krankliai leistis šalia vištvanagio nedrįso.

Prasėdėjęs slėptuvėje ketvertą valandų, padaręs apie 600 kadrų ėmiau sukti galvą, kaip iš čia dingti. Tiesiog atvirai išlysti nenorėjau –paukštis per daug išsigąs, kitą sykį gali ir neatskristi. Ėmiau krebždėti, triukšmauti, bet vanagas , nematydamas pavojaus, per daug nesibaimino ir nesiruošė palikti grobio. Tik ėmus stipriai ploti delnais vištvanagis nenoromis nuskrido.

Fotografuoti vištvanagio pasikviečiau kolegą. Kai ryto prietemoje jį palydėjau į palapinę, maniau, sėkmė garantuota. Visgi atsitiko kitaip. Vištvanagis nepasirodė. Grįždamas namo fotografas dar žvilgtelėjo į jauko vietą ir truktelėjo pečiais: kad ten maisto nėra. Ką tam vanagui čia veikti?

- Kaip nėra? – nustebau – Juk nesuvalgė vanagas stirnos per keturias dienas.

Apžiūrėjęs vietą neradau net griaučių. Tapo aišku. Naktį atėję sušalusiu sniegu, nepalikdami pėdsakų, stirną nusinešė vilkai. Nusinešė, kad suėstų, atokesnėje, saugesnėje vietoje.

Po poros dienų vanagui atvežiau naują maisto porciją- medžiotojai atidavė sumedžioto šerno liekanas. Vos pasitraukus, maistą užpuolė krankliai. Netrukus jų susirinko apie 20. Sėdau į slėptuvę. Kad paukščiai nepastebėtų apgaulės, mane palydėjo žmona. Grįžo viena. Kiti paukščiai būtų įtikinti: žmogus atėjo ir nuėjo. Tik ne krankliai. Ne veltui sakoma, kad varnos moka skaičiuoti iki penkių. Tiek žmonių reikėtų, kad krankliai nesuskaičiuotų, jog vienas žmogus nesugrįžo, liko slėptuvėje. Paukščiai bandė paragauti maisto, bet buvo ypač atsargūs. Normaliai fotografuoti negalėjau. Bet koks krepštelėjimas ar autofokuso cyptelėjimas, kranklius išbaidydavo ilgam. Vienu metu šalia kranklių tūpė suopis. Spėjau padaryti vienintelį kadrą. Suopis irgi pabūgo veidrodėlio klaptelėjimo, nuskrido ir nebegrįžo.

Sekantį rytą slėptuvėn sėdau su tamsa. Šerno viduriai vėl buvo nuvilkti vilkų. Tįsojo vien šalin patrauktas kailis. Vietoj jauko padėjau parduotuvėj pirktą kiaulės taukinę ir sušaldytų vištos kaulų rinkinį. Krankliai vėl buvo atsargūs. Tik du kėkštai ramiai stambiais gabalais kimšo taukus. Apsilankė didysis genys, nenorom palesiojo ir nuskrido kalinėti sausuolių.

Gerai išaušus, apie 10 val. priekyje stipriai triokštelėjo lūžtanti šaka ir įsižiūrėjęs pamačiau į pušį nutūpusį jūrinį erelį. Deja prie maisto artintis jis nedrįso, patupėjo gal 15 minučių ir nuskrido. Netikėtai vištos kaulus atakavo suopis. Bandė pagrėbti praskrisdamas. Kaulai pasirodė per sunkūs, ar tiesiog slidūs, įšalę, suopiui nepavyko ir daugiau jis nepasirodė.

Žiemojantys jūriniai ereliai dažnai minta kritusiais stambiais gyvūnais. Kai kur net organizuojamas jų maitinimas žiemą. Tačiau nufotografuoti erelį labai sunku, reik fanatiškos kantrybės. Paukščiai paprastai tupi už puskilometrio ar net kilometro ir stebi aplinką. Ilgai. Pusdienį ar visą dieną. Ereliška akis puikiausiai pastebi ne tik į slėptuvę einantį žmogų, bet ir užmaskuoto objektyvo menką krustelėjimą. Tik įsitikinę, kad pavojus negresia, dažniausiai jau pavakare, ereliai nusileidžia prie maitos.

 

 



2010 Gegužė



Gausiai žydi šermukšniai. Senų žmonių teigimu tai pranašauja lietingą rudenį. Aš pranašaučiau kitaip: gausius strazdų ir svirbelių būrius.

O mėlynės šiemet žydėjo gan kukliai. Šalnų nebuvo, rodos, nieks nepakenkė, bet gero uogų derliaus, matyt, nesulauksime.

Gegužis, birželis gamtos fotografui pats įdomiausias, produktyviausias, kartu ir atsakingiausias metų laikas. Miškai, laukai knibžda nauja gyvybe. Atsivedė jauniklius briedės, stirnos, elnės, lapės, mangutės. Lizduose, žolėse čypsi begalė paukščių jauniklių. Fotografuoti tikrai yra ką, tačiau šiuo metu ypač svarbu nepakenkti mažiems ir dar žiopliems sutvėrimams. Nuotrauka neverta gyvūnų žūties, tad visad reik gerai apgalvoti planuojamą fotosesiją ir dingti, jei pasirodo, kad susidūrėme su gyvūnu atsargesniu nei įprasta. Paukščiai, žvėrys, net ropliai, kaip ir žmonės, turi savo charakterius ir dažnai neįsitelpa į standartinio elgesio stereotipus. Daugybė gyvūnų, ypač šalia miestų, pasidarė labai patiklūs. Bežiūrėdamas kitų fotografų darbus, skaitydamas komentarus, klausydamas pasakojimų aptinku nemažai atrodo neįtikėtinų gyvūnų patiklumo pavyzdžių. Per kelis žingsnius prisileidžia lapės prie Trijų kryžių kalno, briedžiai prie Klaipėdos, šernai Nidoje. Kažkas fotografuoja drąsų barsuką, kiti – retuosius vandens paukščius miestų tvenkiniuose. Kažkam kiemą vietoj šuns saugo agresyvi čia pat perinti gervė, kažkas maitina laukines lapes vynuogėmis iš rankos. Aš pats taip maitinu bukučius ir zylutes, prisėdu pasišnekėti šalia metrinio žalčio, įsikūrusio kieme. Iš kur visa tai? Sakyčiau, tiesiog pasikeitė žmonių gyvenimo lygis, tuo pačiu ir mąstysena. Pokario metais, o gal ir ne taip seniai, prieš kokių 30 metų žmogus grobiu, medžioklės objektu laikė visa, kas valgoma, kas tinka apykaklei ar bent jau plunksnoms pagalvei. Dabar dažnas pilietis net obuolį mieliau perka Maximoje negu pakelia nuo žemės savo sode. Ką ten bešnekėti apie medžioklę, kailio lupimą, žvėrienos dorojimą. Gyvūnai greitai reaguoja į tokius pokyčius.



Dešimtąjį, o gal ir dvidešimtąjį kartą priminsiu kaip elgtis su iš lizdo „ iškritusiais“ paukšteliais. Daugelio paukščių jaunikliai lizdus palieka dar nemokėdami skraidyti. Tai visai natūralu. Gamta rūpinasi savo vaikų saugumu. Paukšteliai išsisklaido tam, kad plėšrūnui aptikus lizdą nežūtų visi iš karto. Landžiodami po žolynus jie įgauna ir pirmuosius savarankiško maitinimosi įgūdžius, nors tėvai dar kurį laiką juos tebemaitina. Tikrai nereikia surasto tokio mažylio nešti namo, sukti galvą koks tai paukštis ir kuo jį maitinti. Jo mama puikiai žino kokiai rūšiai priklauso ir kuo minta jos mažylis. Padėti reik tik jei jauniklis strikinėja kieme, kur pilna kačių ar gatvės viduryje. Paprastai pakanka paukščiuką patupdyti ant šakos arba nunešti keliolika metrų į vešlesnę žolę. Tėvai jį tikrai suras. Atskiras atvejis –čiurliai. Šie juodas didokas kregždes primenantys paukščiai negali pakilti nuo žemės. Jie maitinasi, miega ore. Tik perėjimo metu įsitaiso ant mūro atbrailos ar varnėnams skirtame inkile. Užaugę jaunikliai tiesiog krenta žemyn ir išskleidžia sparnus tam, kad artimiausius metus jau nebenusileistų... Vėjo gūsio nublokštą ar atsitrenkusį į laidus čiurlį pakanka išmesti į orą ir iš bejėgio, nepaskrendančio paukščio jis tampa puikiu skrajūnu.







2010 Balandis

Gal tik pačios pirmosios balandžio dienos gamtos fotografui kiek ramesnės. Bet snausti nėra kada: reik patikrinti, kaip laikosi kurtiniai, tetervinai. Balandžio viduryje jų tuoktuvių pats įkarštis. Kurtiniai šiemet kiek paskubėjo: geriausiai grojo, daugiausiai pešėsi balandžio 9- 11 dienomis. Tetervinai darosi vis sunkiau bepagaunami. Panašu, kad jų skaičius katastrofiškai mažėja ir pagrindiniai to kaltininkai sparnuotieji bei keturkojai plėšrūnai.





Apie balandžio 10-12 gamta jau ima puoštis žiedais. Na, šalpusniai jau žydėjo gerokai anksčiau, bet dabar prisijungia blindės, šilagėlės. Blindžių (tai karklo, gluosnio rūšis) žydėjimas ypač svarbus nektaru mintantiems vabzdžiams. Naminėms bitėms tai pirmas gausesnis maisto šaltinis po pusmečio pertraukos. Jei naminėmis bitėmis badmečiu dar pasirūpina bitininkas, tai kamanėms blindžių žydėjimas tiesiog išganymas. Kamanių šeimos rudenį išmiršta. Bitės darbininkės baigia savo gyvenimą spalio rytą šalnos nubalintose pievose prigludusios prie paskutinio dirvinės buožainės ar pievinės miegalės žiedo, gerdamos paskutinius svaiginančio nektaro lašus. Žiemoti lieka tik motinėlės. Jų pavasarį laukia sunkus darbas. Pažadintos pavasario saulės jos landžiodamos po samanas, pelių urvelius, sausos žolės kuokštus susiranda vietą lizdui, pasiuva korį, prirenka nektaro, sudeda kiaušinėlius ir išaugina pirmąją bičių darbininkių kartą.

Balandžio antrą, trečią dekadą pietryčių Lietuvos pušynai pasipuošia šilagėlių žiedais. Vėjalandė šilagėlė –saugomas, į Raudonąją knygą įrašytas augalas. Mėgsta įsikurti šlaituose, pakelėse, ant geležinkelio pylimų. Augalas sunkiai išsilaiko storoje samanų paklotėje, nepakelia kitų žolių konkurencijos, tad renkasi vietas, kur dirva pati nederlingiausia, dirvos paviršius pažeistas technikos ar natūralios erozijos. Šiais metais šilagėlės žydėjo ypač gausiai.



Miškasodžio metu jau galima pasimėgauti pirmaisiais grybais. Dygsta bobausiai. Dėl šių grybų nuodingumo mokslininkai tebediskutuoja. Daugelyje šalių bobausių rinkimas nerekomenduojamas arba draudžiamas. Pas mus įprasta į tai numoti ranka, nors apsinuodijimų retkarčiais pasitaiko. Renku ir aš. Apverdu, pakepinu ir pirštus apsilaižau. Tačiau stengiuosi apsiriboti 1-2 pagrybavimais, nes kai kurių mokslininkų nuomone bobausių nuodai kaupiasi organizme.



Atkuto vandens, pelkių paukščiai. Daugiausia triukšmo kelia sugrįžę rudagalviai kirai. Tūkstantiniai jų būriai plaukioja ežeruose, braido pelkėse, lydi traktorius arimuose. Daugėja ir sidabrinių kirų. Jie dvigubai didesni: maždaug kranklio dydžio. Ir maistas panašus į kranklių, tik kirai dar agresyvesni. Kretuono saloje šįmet įsikūrė apie pusantro šimto porų šių plėšikų, tad greta perintiems rudagalviams kirams, upinėms ir baltasparnėms žuvėdroms, griciukams, pempėms, tulikams, antims teks atiduoti duoklę sidabriniams kirams.

Šių metų pavasaris plačiai užtvindė pievas, tad daugeliui vandens paukščių tikras rojus. Sėkmingai žuvauja pilkieji garniai, vietomis pastebimi ir retieji baltieji garniai. Užlietose pievose turškiasi šaukštasnapės, pilkosios antys, cyplės ir kitos retenybės.





2010 Kovas



Mėnesio pradžia priminė gilią žiemą. Labanoro girioje dar slūgsojo pusės metro sniego sluoksnis. Geros permainos atėjo tik pažeidžiamiausiems žvėreliams – stirnoms. Sniegas po stipraus atodrėkio sušalo ir žvėreliai jau galėjo vaikščioti jo paviršiumi neklimpdami ir į sniego plutą nežeisdami kojų.

Vis tik Baltasis badas tęsėsi. Atsirado kritusių žvėrių ir tai palengvino plėšrūnų gyvenimą. Tačiau ir prie maitos rikiuojasi sava eilutė. Kelias dienas prie kritusios stirnos laikėsi vištvanagis, sugebėdamas maistą apsaugoti nuo kranklių. Šiam trumpam nuskridus sugužėdavo krankliai, iš kažkur atsirado ir paprastasis suopis, turėjęs žiemoti toli šiltuose kraštuose. Visų jų puotą nutraukė vieną naktį užsukusi alkanų vilkų gauja, kuri stirnos likučius paprasčiausiai pasičiupo ir nusinešė į saugesnę vietą, o ten sutriuškino iki paskutinio kaulelio.

Palei Švenčionių – Molėtų plentą panašų grobį dorojo ir pora jūrinių erelių. Dirbo draugiškai, nebodami pravažiuojančių mašinų. Akivaizdu, kad tai pora, kažkur gretimais besiruošianti sukti lizdą.







Pelės žiemoja po stora sniego antklode. Šiltai, sočiai ir saugiai. Dažnai žiemą net peliukų susilaukia. Pelėdos tuo metu krenta iš bado, neįveikusios sniego tvirtovės pusmetrinės sienos. Bebraidydamas po sniegą užėjau pelės pėdsakus. Juos benarpliojant paaiškėjo štai tokia istorija: Pabodo pelei žolių sėklytes kramsnoti, sugalvojo į pavasarį žvilgterėti. Kažkokiu būdu sugebėjo prasigraužti sukietėjusį sniego sluoksnį ir išlindo bekraščio sniego lauko vidury. Palakstė, saulute pasidžiaugė, o kai norėjo sugrįžti į savo sniego rūmus, nerado urvelio – vėjas jau buvo užpustęs. Puolė pelė graužtis šen ir ten, betgi sniegas pusmetrinis, tvirtas, žmogų paviršiuje laikantis. Taip ir sušalo nabagė nesugebėjusi grįžti į saugius namus.



Kovo 10-toji – Keturiasdešimties paukščių sugrįžimo diena. Nepamatė Rytų Lietuva tų paukščių... Veikiau pildėsi senų žmonių pastebėjimas: “Kiek sniego randa šie paukščiai – tiek dar atneša“. Visgi R. Nalivaika kovo 12 dieną prie Švenčionių jau surado būrelį varnėnų.

Tikras pavasaris plūstelėjo tik kovo 19-tą. Temperatūra kilo iki plius dešimt. Tuoj pasigirdo vyturių čirenimas, kažkas matė pempes, raistuose nuaidėjo gervių trimitai. Iš saulėkaitoje stovinčių avilių dar nedrąsiai išlindo viena kita nekantriausia bitė, miškuose pasigirdo genių, meletų tarškėjimas. Šių paukščių muzikos instrumentas – sausa rezonuojanti šaka. Jos pagalba geniai ir skelbia apie užimtą teritoriją, ieško nuotakų. Visgi pagrindinis mėnesio akcentas – prasidėjusios tetervinų tuoktuvės. Prasidėjo jos gan vėlai, paukščiai nešvaistė jėgų veltui ir kantriai laukė atšilimo, tad tetervinai šiemet turėtų kovoti kaip reta įnirtingai.



Kovo 22-28 sugrįžo svetur žiemoję suopiai, kirai, raudonkojai tulikai, perkūno oželiai, pilkieji garniai. Gandrai, atplasnojo punktualiai, per gandrines (kovo 25), po sparnu parsinešdami baltąją kielę, kad likusius ledus išspardytų. Pirmieji pavasario žiedai, neretai mus pradžiuginantys vasarį, kartais netgi sausį, priklauso nuodingajam žalčialunkiui. Šiemet jis pirmaisiais žiedais pasipuošė tik kovo paskutinėmis dienomis. Augalas kiek gražus tiek ir nuodingas – kenkia bet koks kontaktas: sukelia odos, gleivinių uždegimus, įkvėptos žiedadulkės kenkia kvėpavimo takams. Apie valgymą neverta net galvoti - 10 uogų mirtina dozė... Tad šiuo gamtos stebuklu geriau grožėtis iš tolo.



2010 Vasaris

Sausio pabaiga parodė tikrąsias žiemos galias. Iki -28, vietomis iki -30 spustelėjęs šaltukas daugiausiai bėdų pridarė vandens paukščiams, kurių šiemet likę žiemoti netgi daugiau negu įprastai. Daugelis vandens telkinių galutinai užšalo. Vienur kitur prie ledo prišalo ir paukščiai... Ledu dengiasi gulbių antsnapiai. Antys, dančiasnapiai per didžiuosius šalčius stengiasi kuo daugiau nardyt ar bent apsitaškyti vandeniu, kuris gerokai šiltesnis už orą... Prie neužšalusių upių ruožų pasirodo vandens strazdai – šiaurės paukščiai, atskridę į Lietuvą žiemoti. Įdomu stebėti mažytį paukštelį nuo ledo lyties drąsiai neriantį į baigiančios užšalti upės srovę. Šis paukštelis maistu laiko tik tai, ką pavyksta surasti upės dugne... Apie likusias properšas ratus suka ir jūriniai ereliai – juos vilioja čia susitelkę vandens paukščiai. Pastaraisiais metais Lietuvoje ereliai tampa gan įprastais paukščiais, dažnai matomais virš Žeimenio, Kretuono, kitų didesnių ežerų.

Daugelis upelių, net šaltinių per šalčius patvinsta, apsemia aplinkines pievas. Iš šaltinio trykštantis vanduo šaltyje greit atvėsta ir jau už kelių ar keliasdešimt metrų virsta ledu, užkimšdamas upelio vagą. Šaltinis tebesiveržia toliau vis storindamas ledo sluoksnį.

Gausus sniegas apsunkino girios žvėrių gyvenimą. Daugumas jų tapo sėslūs, tenkinasi labai maža teritorija, vengia eikvoti jėgas braidydami po gilų sniegą. Briedžių dienos kelias tesiekia kilometrą ar vos daugiau. Ir vargas tam pušų jaunuolynui, kuriame apsistojo būrelis briedžių...

Netgi tiksliai žinant, kur briedžiai žiemoja, nufotografuoti juos gan sudėtinga: jaunuolynuose matomumo nėra, o žvėrys, pajutę žmogų pabėga iš toli. Vienas iš patikimesnių fotografavimo būdų – iš automobilio. Retkarčiais apvažiuojant briedžių žiemavietes, pasitaiko, juos užtikti prie kelių, o mašinų jie labai nesibaido.





Šernai vaikšto tik nuo vienos šėryklos prie kitos. Iki kovo 1 dar tebesitęsia šernų medžioklės sezonas, bet varymai draudžiami – medžiojama iš bokštelių, tad medžiotojai prie bokštelių šeria šernus. Žvėrims lieka loterija: pasisotinti ar būti sumedžiotiems... Sunkus metas daugeliui žvėrių ir paukščių. Sunkiai klampoja stirnos. Negalėdamos prisikasti iki žemės jos priverstos miegoti ant sniego : peršąla, suserga, žūsta. Radęs nebegyvą pradėjau stebėti, kas prie jos atskris pasimaitinti. Jau antrą dieną prisistatė vištvanagis. Kimšo kiek pajėgdamas ir stengėsi neprileisti kitų paukščių. Kėkštai, krankliai sukinėjosi aplink, bet artintis nedrįso. Tikiuosi vištvanagiui stirnos užteks porai savaičių.



Vasarį ir net kovą dar tebesitęsia paukščių fotografavimas prie lesyklų. Paukščiai jaukiausi ten, kur didesnis žmonių judėjimas. Specialiai paukščius jaukinant, maistą jie ima ir iš rankų, tačiau tada verta pagalvoti ir apie paukštelių saugumą, nes piktavalių žmonių yra visur...



Nuo pirmųjų vasario dienų lapės jau kelia vestuves. Net važiuojant automobiliu, jei labai neskubate ir turite laiko pasižvalgyti po laukus, ir vidury dienos galite pamatyti laputę. Dažniausiai jos tiek užsiėmę peliavimu, kad į pravažiuojančias mašinas nė nežvilgteli. Medžiotojai ar gamtos fotografai dažnai bando lapę prisivilioti. Tam tinka net cypiantis guminis vaikiškas žaisliukas. Viliojama pasislėpus pavėjui nuo lapės, kad ši neužuostų. Užtenka 1-2 cyptelėjimų į kuriuos lapė lyg ir nereaguoja. Telieka apsišarvoti kantrybe ir laukti. Baigusi kapstyti pradėtą pelių urvelį, lapė prisimena garso kryptį ir patraukia viliotojo link.



Stirninams jau paaugo nauji ragučiai. Dabar jie dar nedideli, apaugę švelniais plaukeliais ir labai fotogeniški.

Mėnesio antroj pusėj giedrą, šarmotą rytą beržo viršūnėje suburbuliuoja tetervinas:
- Parduosiu kailinius, pirksiu pačią.

Ilgai dar jis tuos kailinius pardavinės, tik gegužiui sodus išpuošus žiedais, liausis: matyt, galų gale sandoris pavyksta...

Atgyja ir miško kalakutas kurtinys. Kokia žiema bebūtų – ar nuo šalčio tvoros pleška, ar sniego tik vienas kitas lopinėlis, vasario 23-25 kurtiniai sparnais išrėžia pirmąjį rėžį sniege. Artėja tuoktuvių metas. Ir taip net iki gegužės, kai tik giedresni rytai, kurtiniai lankysis tuokvietėse. Kovo baigoj, balandį ten ir nakvos, kol balandžio 16-18, vėlgi nepriklausomai nuo pavasario eigos, tuoktuvės pasieks kulminaciją ir palaipsniui nurims... Sniegas ar lietus, pilnatis ar jaunas, kiek tik stebiu kurtinius, dėliojasi tos pačios datos.



2010 Sausis



Nežiūrint visų meteorologų ir klimato atšilimo tyrėjų prognozių, į Lietuvą po kelių metų pertraukos sugrįžo normali žiema. Nors tvoros nepleška, ežeruose ledas dar negaudžia, tiek sniego, tiek šaltuko pakako. Tiesa, ežeruose ledas storėja nenoriai: tik užšalę jie buvo apkloti storoku sniego sluoksniu. Tad dabar ledo storis gerokai svyruoja, ir dažniausiai siekia 20-25 cm. Mėnesiui baigiantis ledu užsitraukė ir daugelis upių. Ledo šarvai sukaustė Žeimeną, Kiauną. Miškuose žemė po samanom, balutės rimčiau neįšalo. Brendi po kokią užsnigtą miško pelkutę – šlumšt ir žiūrėk, batai jau pilni.

Gausus sniegas sunkia našta užgriuvo medžių šakas. Kai kurie medžiai neatlaiko –lūžta. Sausio pradžioje sniegolaužos buvo tiek užvertę smulkiuosius miško keliukus, kad be benzopjūklo geriau į mišką nevažiuoti.



Miško žvėrys ir paukščiai glaudžiasi arčiau sodybų. Tarpumiškių kaimeliuose, kur belikę kelios senutės, stirnos vidury dienos drąsiai ganosi soduose po pat gryčių langais. Įnirtingai kojomis pakapstę sniegą, miško ožkelės renka sušalusius obuolius, nukanda vieną kitą nulinkusią obels šakutę. Į čia pat kiauksinčius šunis nereaguoja, supranta, kad pririšti. Šie irgi apsiprato: amteli kelis kartus dėl bendros tvarkos ir nutyla.



Zylės, startos, žaliukės prie lesyklų renkasi vis didesniais būriais ir kasdien vis drąsėja. Kėkštai jau visai suįžūlėjo –atskrenda į gyvenvietes, įsibrauna į mažiesiems paukšteliams skirtas ir nuo stambiųjų paukščių bei katinų tinklu aptrauktas lesyklas. Besibūriuojantys smulkieji paukščiai dažnai privilioja ir paukštvanagius. Šie nebodami žmonių kaimynystės atsiima savo duoklę. Kartais pasitaiko ir išimčių: vienas kolega kasdien fotografuoja į lesyklą atskrendantį vakarinį suopį. Šie paukščiai paprastai žiemai išskrenda, bet šitas kažkodėl liko ir maitinasi zylėms skirtais lašiniais...

O svirbelių, kasmet atskrendančių pas mus žiemoti iš šiaurės, dar nematyti. Matyt, uogos kažkur užderėjo geriau negu Lietuvoj...





Smilginis strazdas vėl saugo savo obuoliais aplipusią obelį. Prisimenu jį nuo praeitos žiemos. Obelis po pat mano langais, ir kiekvieną sykį žvilgterėjęs per langą matydavau šį strazdą. Obelis – jo maisto sandėlys, kurio pakako iki pat pavasario. Keista, bet jis nereaguodavo, jei prie obuolių pripuldavo svirbelių būrys, pasivaišindavo genys. Tačiau šį turtą nuo savo gentainių gynę labai aršiai, vydamas juos toli už sodybos ribų...



Norint pasimėgauti žiemiška gamta, verta prisiminti slides. Kažkaip nepopuliarios jos paskutiniu metu: slidinėti važiuojama tik į kalnus, į slidžių trasas su keltuvais. Neesu modernus: namuose tebeguli plačios medinės Vologdos gamybos „Lesnyje“, darbe – Mukačevo gamybos, metalu kaustytais kantukais „Beskidai“. Užsidedu, ir sutrumpėja kelias per pelkes ir ežerus. Užsuku į tokias Girios vietas, kur vasarą kojos neįkeltum. Kartais šiaip, savo malonumui apsuku pusvalandžio ratuką ežeru... Juk žiema, pasidžiaukim jau nedažnomis sniego pramogomis.

2009 Gruodis

Pirmoji mėnesio pusė žiemos tikrai nepriminė. Nei sniego nei šalčio. Visgi gamta gyvena pagal daugiametį kalendorių. Žebenkštys, šermuonėliai, baltieji kiškiai jau pakeitė vasarinius kailinius į baltus žieminius. Tik ne visad aišku: tai slepiamoji spalva ar išdavikiška.... Bent jau iki gruodžio vidurio slepiamąja šios spalvos nepavadinsi. Lyg tai suprasdami, žvėreliai atsargūs. Baltieji kiškiai nė trumpam nepalieka tankių eglynėlių ar brūzgynų. Jau pasnigus kiškius, kaip ir kitus žvėrelius išduoda pėdsakai. Tiesa, iš jų baltąjį kiškį nuo pilkojo atskirs tik labai prityręs pėdsekys. Kitiems belieka žinoti vieną gudrybę. Baltieji kiškiai minta medžių žieve, smulkesnėmis šakutėmis, tad jų paliekamuose „rutuliukuose“ visad boluoja nesuvirškintos medienos gabaliukai. Pilkasis kiškis – laukų, krūmynų gyventojas - labiau linkęs pasiieškoti želmenų, jei nubalina obelaitę – tai tik pačią žievę, tad medienos jo ekskrementuose žymiai mažiau...



Daugumas kanopinių žvėrių kasmet keičia ragus. Dar lapkritį su ragais atsisveikino stirninai. Nauji, apaugę švelniais plaukeliais, pradės augti tik sausį. Iki Naujųjų ragus numeta ir didesnė dalis briedžių. Pirmiausia krenta stambieji ragai. Vienas lietuviško briedžio ragas gali sverti iki 7 kg. Rytų Sibiro briedžiai nešioja kur kas galingesnius ragus. Dviejų ragų masė gali siekti ir 50 kg. Jauni ar nusenę briedžiai ragus dar gali nešiotis ir visą sausį. Taurieji elniai savo iki 10 kg sveriančias karūnas meta tik kovo mėnesį.



Tęsiu lesyklas lankančių paukščių pristatymą. Lengviausia į lesyklas prisivilioti zylutes. Pakabinai lašinių gabalą (reik nerūkytų, nesūdytų) ir zylės jau prisistatė. Lietuvoje gyvena daug zylių rūšių, tačiau į kaimus, miestus užsuka, mūsų paslaugomis naudojasi tik didžioji, pilkoji ir mėlynoji zylės. Be lašinių, mėsos, taukų, jos mėgsta saulėgrąžas. Kruopas, duonos trupinius zylės lesa nenoriai, nebent tik sumaišytus su aliejumi. Lašiniai, taukai taip pat privilioja ir genius, meletas.







Panašiu maistu minta ir bukutis. Tai nedažnas, bet labai jaukus, mažai žmogaus bijantis paukštelis. Kaip ir žmonių, taip ir paukštelių charakteriai skirtingi, individualūs. Visgi daugumas bukučių tokie patiklūs, kad po ilgesnio lesinimo nesunku prisipratinti saulėgrąžas imti tiesiog iš delno. Šiuo metu lukštentomis saulėgrąžomis iš rankos maitinu net du bukučius. Jie sekioja mane po kiemą, tupia į ištiestą ranką, jei nekreipiu į juos dėmesio, supykę daro viražus prieš pat veidą.. Išpaiko tiek, kad, delne radę nelukštentas saulėgrąžas, tiesiog ima ir meta jas žemėn... Bukučiai linkę kaupti maisto atsargas. Jei saulėgrąžų gauna daugiau, čiumpa po kelias ir lekia slėpti. Greta tupinėjančios zylės akylai seka bukučių maršrutus ir dažnai ištuština jų sandėlius.





Dar viena paukščių grupė, mielai besinaudojanti lesyklomis – žvirbliai (naminiai ir karklažvirbliai), startos, žaliukės. Tai grūdlesiai paukščiai. Tai matyti vien pažvelgus į storus, trumpus jų snapus. Jie noriai lesa įvairius grūdus, trupinius. Visgi tinkamiausias lesalas – smulkios kvietinės ar miežinės kruopos. Kaip jau minėjau, šias kruopas maišant su šaltyje stingstančiu aliejumi, gausime ir kitiems paukšteliams tinkantį lesalą.

2009 Lapkritis

Lapkritis – nykiausias mėnuo gamtos fotografui. Tiesiog katastrofiškai trūksta šviesos. O jei fotografuoji judantį gyvūną tankiame miške ir tikrai ne vidurdienį... Na su veidrodiniu dar kažką gali ištraukti, bet kompaktiniai fotoaparatai tokiomis sąlygomis jau kapituliuoja. Fizika paprasta – į mažytę muilinės matricą patenka tiek mažai šviesos, kad jokia technologija neapsaugo nuo triukšmų.

Visgi dėti fotoaparatų ant lentynos neverta. Ir lapkritį sėkmingai galima fotografuoti peizažus. Rūkai tvyro ir dieną, o pirmas sniegas ar šerkšnas irgi verti fotografo dėmesio. Bėda, kad fotogeniški gamtos reiškiniai trunka trumpai, tad norint ką nors pačiupti, reik turėti laiko ir sparčiai suktis.

Bet grįžkime prie fotomedžioklės. Prasideda lesyklų paukščių sezonas. Taigi ties vienu iš jų ir apsistosiu.



Kėkštas – vienas spalvingiausių Lietuvos paukščių, ne ką teatsiliekantis nuo tulžių, žalvarnių, meletų ar genių. Maloniausia, kad kėkštai labai dažni ir palyginti nebaikštūs paukščiai. Artėjant žiemai jie patys patraukia link pamiškių sodybų. Turint tokią sodybą ar savaitgaliais lankantis kaime, šiek tiek pašėrę, kėkštus galėsite fotografuoti net trumpu objektyvu. Žinoma, tik iš slėptuvės ar per ūkinio pastato plyšį ar langelį, nes atvirai einančio žmogaus kėkštai neprisileidžia.

Kėkštai visaėdžiai. Jiems tiks ir uogos, ir grūdai, ir duona ar lašinio gabalas. Fotografui palankiausia paukščius maitinti smulkiomis kruopomis. Jų paukščiai negali pačiupę nusinešti, lesykloje turi užtrukti gan ilgai. Lesyklą fotografavimui reik įrengti, kad aplinka būtų panaši į natūralią ( pvz. senas apkerpėjęs stuobrys, kurio įdubimuose suberiamas maistas). Krūmai, medžiai už lesyklos turėtų būti gan atokiai, kad nepakliūtų į ryškumo zoną, bet sudarytų išplaukusį foną.

Mano firminis masalas lesyklų paukščiams – vynvyčio uogos.



Jos tinka strazdams, svirbeliams, liepsnelėms, meletoms, geniams ir , žinoma, kėkštams. Vynvyčiai patogūs tuo, kad dera kasmet ir gausiai, uogos išsilaiko iki pavasario. Šis augalas paprastai auga ant mūrinių namų sienų, kur baikštesni paukščiai vengia užsukti, tad žiemą užtenka nuo sienos nuskynus saują uogų nunešti į nuošaliau įrengtą lesyklą, ir paukščiai jas tikrai suras.







Greta vynvyčio paminėsiu dar vieną Lietuvoje įsitvirtinusį svetimšalį augalą su per žiemą išsilaikančiom uogom. Tai dygliuotasis šaltalankis. Jo uogos irgi mėgstamos strazdų, kėkštų. Skirtingai nuo vynvyčio, šaltalankis puikiai tinka ir žmonių maistui, pirmiausia uogienėms. Šaltalankio aliejus nuo seno vartojamas nudegimams gydyti.



Lapkričio lietūs pripildė pelkes vandens. Braidant po miškus vėl tenka autis guminius batus. Spanguolynuose uogos dažnai apsemtos... Palaipsniui pildosi ir per vasaros sausras nusekę ežerai. Pratakūs, (turintys intakų) ežerai mažiau ir nukentėjo. Tuo tarpu takoskyriniai ir aklinieji ežerėliai, girdomi tik tiesioginiu kritulių vandeniu, atrodo ne ką geriau negu vasarą.

2009 Spalis

Mėnesio sutvėrimas - mangutas. Spalio naktimis tai, ko gero, dažniausias pamiškių sodybų svečias. Vadina juos įvairiai: kaimiečiai – jenotais, mokslininkai, pripažįstantys tik dviejų žodžių pavadinimus – usūriniais šunimis. Visgi daugumai šie žvėreliai pažįstami kaip mangutai.



Prieš pusšimtį metų Lietuvon jie atsibastė iš Latvijos ir Baltarusijos, kur buvo specialiai atvežti iš Usūrijos taigos. Paplito tiesiog žaibiškai ir netrukus buvo priskirti prie naikintinų gyvūnų. Šaudė ir gaudė kas tik netingėjo, mat madingas kailis vienu metu kainavo iki 220 rublių (suprask apie 2200 lt). Visgi gyvūnai šio karo nepralošė. Mada baigėsi, kainos krito iki keliolikos litų ir žvėreliai vėl ėmė sparčiai gausėti. Rudeniop pasižvalgius Lietuvos keliuose, suvažinėtų mangutų rasime jau daugiau negu ežių. Ir šis faktas geriausiai atspindi dabartinę žvėrelių gausą.

Mangutai vislūs, atveda apie 10 jauniklių. Šie pirmosiomis gyvenimo savaitėmis būna tokie žiopliukai, kad žmogaus mažai tesibaido. Fotografuodamas juos eidavau nulaužti prieš žvėrelio nosį nukarusios šakutės... Žvėrelis trumpam niurktelėdavo į urvą, o po 5 minučių sugrįždavo, lyg niekur nieko.



Žiemą mangutai miega. Na bent jau turėtų miegoti, jei žiemos būtų normalios. Prieš miegą stengiasi sukaupti kuo daugiau riebalų, tampa stori ir nevikrūs. Pamatę, kad yra persekiojami, dažnai tiesiog krenta ant šono ir apsimeta negyvais.

Spalį, lapkritį mangutai vos pritemus traukia į sodus obuoliauti. Po obelimis išmina pastovius takus. Ne vienas pakliūna palaidiems kaimo šunims, bet kitų žvėrelių tai nesustabdo. Suradus soduose išmintus takus, galima bandyt juos fotografuoti. Žinoma, tamsa – prastas draugas fotografui, bet žinant, kad veiksmas vyksta šalia namų, apšvietimą galima prisiderinti...

Spalio viduryje virš gelsvėjančių beržynų į pietvakarius traukia žąsų trikampiai. Pavasarį traukiančios žąsys pas mus apsistoja beveik mėnesiui, laukdamos, kol Šiaurėje nutirps sniegas. Tuo tarpu rudeniniai būriai tupia tik trumpam, paprastai Žemaitijoje, pasistiprinti prieš skrydį virš jūros.



Kas išskrenda, o kas kelia vestuves. Vestuvių nuotaikos apniko jerubes - miškų višteles. Jos panašios į kurapkas, bet niekad nepalieka miško, kai tuo tarpu kurapkos atvirkščiai – neskrenda miškan, netupia į medžius. Jerubės užsiima teritorijas, sudaro poras rudenį. Medžiotojai bandydavo jas prisivilioti tyliu švilpčiojimu. Patinukas prisistatydavo pasirengęs pakovoti su konkurentu.

Miškuose dar nenutrūksta uogavimo sezonas. Pelkėse gausu spanguolių. Skanios uogos peržiemoja ir išlieka iki vėlyvo pavasario.





Raudonom uogom apsipylęs ir europinis kukmedis. Prieš pusantro šimto metų augęs Lietuvos miškuose, kukmedis ten jau išnykęs, likęs tik sodybų, parkų augalu. Kukmedis panašus į kadagį, tik jo uogos skaisčiai raudonos. Visas augalas stipriai nuodingas, bet uogos (išskyrus kauliukus) saldžios, valgomos. Jei tikėti legendom, kukmedis naudotas lankų gamybai, iš jo virti nuodai strėlių antgaliams apnuodyti... Dabar įrašytas į Raudonąją knygą, kaip Lietuvos gamtoj išnykusi rūšis. Dar tebeauga Latvijoje, dažnesnis pietinėse šalyse.

Kukmedis labai tinka žaliajai statybai. Iš jo formuojamos ilgaamžės gyvatvorės. Krūmai. labai atsparūs karpymui, gerai tankėja ir ilgai išlaiko jiems suteiktą formą. Tinka sodinti ir visiškame pavėsyje, kur kitiems augalams trūksta šviesos. Vakarų Europoje tai vienas mėgstamiausių parkų augalų.

2009 Rugsėjis



Ruduo. Nuo pat pirmųjų rugsėjo dienų žaliajame gamtos rūbe atsiranda geltoni, rausvi akcentai. Netikėtai pagelsta viena kita klevo ar beržo šaka, nors patys medžiai rudens spalvomis pasipuošia tik mėnesiui baigiantis. Į rudens saulėje geltonuojančius medžius taikosi daugelis fotografų. Deja pavyksta ne visiems. Fotoaparatas vietoj ryškiai geltonos fiksuoja drumzliną žalsvai gelsvą spalvą. Ir net Photošopas bejėgis kažką rimčiau pakeisti. Vienas paprasčiausių būdų išgauti skaidrią geltoną ar rausvą spalvą – pasirinkti SCENE režime saulėlydžio nustatymus. Fotografuodami automatiniais ar diafragmos prioriteto režimais kartais tiesiog pamirštame, kad gamintojai siūlo subalansuotus vienai ar kitai situacijai režimus. Tik imk ir fotografuok nesukdamas daug galvos.

Gandrų būriai Lietuvą paliko jau mėnesio pradžioje. Likę pavieniai, dažniausiai ligoti, prastai skraidantys paukščiai liks žiemoti pas mus. Daugumą žiemojančių gandrų priglaudžia žmonės, tačiau vienas kitas paukštis šiuolaikišką šiltą žiemą ištveria ir gamtoje. Praeitą žiemą tekdavo matyti palei melioracijos griovius varlinėjantį gandrą sausio, vasario mėnesiais.

Būriuojasi ir gervės, tačiau jų tvarkaraštis kitoks. Rugpjūčio paskutinėmis dienomis Labanoro girios pelkutėse perėję gervės staiga dingsta. Iš Lietuvos jos neišskrenda, bet renkasi į tūkstantinius būrius palei didįjį gervių migracijos kelią, kuris eina per vidurio Lietuvą. Nuo neatmenamų laikų nusistovėjusios gervių būriavimosi vietos prie Radviliškio (Sulinkių, Tyrulių raistai) bei Pietų Lietuvoje (Novaraistis, Žuvintas). Iki spalio vidurio nesuskaičiuojami gervių būriai maitinasi laukuose, ražienose, o temstant skrenda į pastovias nakvynės vietas, kur atokiuose raistuose, dumblinguose ežeruose nakvoja nutūpusios į seklų vandenį. Taip saugiai praleidę naktį, saulei tekant, gervių būriai vėl pasklinda po aplinkinių kaimų laukus. Vidurio Lietuva, matyt, pasirinkta ne atsitiktinai. Čia derlingiausios žemės, tad ir maisto daugiau. Gervėms tinka tiek grūdai, šaknys, pumpurai, tiek gyvulinės kilmės maistas: pelės, varlės, kurmiai, driežai, vabalai, kitų paukščių kiaušiniai ir jaunikliai.





Rudenėjančiuose laukuose, ražienose, arimuose likusius grūdus renka ir keršulių ar uldukų būriai. Tai miško karveliai. Nuo senų laikų jie - geidžiamas medžiotojo laimikis. Todėl šie paukščiai, iš pažiūros panašūs į naminius balandžius, išlikę labai baikštūs, neprisileidžiantys per šūvio atstumą. Uldukai jau tapę retais, įrašyti į Raudonąją knygą. Keršuliai tebemedžiojami toliau. Laukinių karvelių sparnų apačia tamsi, tuo juos lengva atskirti nuo naminių, kurių sparnų apačia paprastai balta. Keršuliai turi baltą dėmę kakle, uldukai, perintys drevėse, mažesni, pilkai melsvi.



Rugsėjo 10-15 prasideda briedžių vestuvės. Šie didingi mūsų miškų žvėrys neturi savęs verto balso. Savo jausmus išreiškia tik negarsiu stenėjimu: „O – o – o“. Rujos metu briedžiai daug vaikšto, nevengia pasirodyti ir dieną. Kaunasi tarpusavyje. Kartais ateina į purtomo, laužomo medžio garsą, nusprendę, kad medį ragais trina varžovas. Žvėrys aktyvesni, kai miškuose netrūksta drėgmės. Sausringą rudenį briedžių vestuvės vangios.



Rugsėjo pabaigoj prasideda ir elnių ruja. Skirtingai nuo briedžių, elniai turi galingą balsą, tad jų vestuvės labai įspūdingos. Elniai ypač aktyvūs po pirmųjų šalnų. Žvėrys turi savo pamėgtas vietas, kur renkasi iš aplinkinių miškų. Šiais laikais daug elnių laikoma aptvaruose, tad pamatyti, nufotografuoti elnią ar išgirsti jo baubimą nėra sudėtinga. Žinoma, laukinio žvėries vaizdas tikrai įspūdingesnis.



Jau nuo rugsėjo pradžios nuo ąžuolų plumpsi gilės. Mėnesio pradžioj krito tik sukirmijusios, tačiau mėnesiui baigiantis krenta ir sveikos, stambios, sunokusios. Gilės tinka kavai, gyvulių pašarui. Prisirinkus gilių, galima pasodinti ąžuolyną dirvonuojančiame žemės sklypelyje. Sodinti reikia tik ką surinktas giles, nes per žiemą jas išlaikyti daigias gan sudėtinga. Jos arba perdžiūva arba supelija. Derantis ąžuolas – tai vaišių stalas daugeliui gyvūnų: šernams, elniams, voverėms, miegapelėms, pelėnams, kėkštams, riešutinėms.

2009 Rugpjūtis

Mėnesio fotomedžioklės objektas – pelkių paukščiai: tilvikai, tikučiai, perkūno oželiai ir kt. Jaunikliai jau paaugę, puikiai skraido, tad paukščiai klajoja ieškodami turtingesnių maitinimosi vietų. Čia labai tiktų posakis „laisvas, kaip paukštis“. Jų nevaržo namai, gimtas raistas ar valstybių sienos. Paukščiai skrenda ten, kur saugu ir gausu maisto. Pasistačius slėptuvę, ar tiesiog prigulus žolėje greta seklios smėlėtos ar dumblingos, bet žole neužžėlusios pakrantės, galima tikėtis nufotografuoti pempes, kirus, žuvėdras, baltąsias ir geltonąsias kieles, tilvikus, pilkuosius ir baltuosius garnius, įvairias antis, gaidukus, kuolingas, juodąjį gandrą ar net jūrinį erelį. Fotomedžioklei tinka senkantys tvenkiniai, baigiančios džiūti didelės kūdros, seklios smėlingos didžiųjų upių pakrantės.







Šių metų vasara lyg ir nebuvo ypač sausa. Upės, didesni pratakūs turintys didelius baseinus ežerai neatrodo labai nusekę. Tačiau mažuose uždaruose Labanoro girios ežerėliuose vandens lygis nukritęs tiesiog katastrofiškai. Besniegės žiemos, padidėjęs garinimas dėl rodos nežymaus visuotinio atšilimo, šiems ežerėliams smogė greitai ir skaudžiai. Kritimas tęsiasi keletą metų ir šiemet daugelyje ežerų jau trūksta viso pusmetrio vandens. Seklesnėse vietose vanduo atsitraukė nuo kranto per 3-5 metrus. Pagal paprasčiausią aritmetiką mažiukas 2 ha ežerėlis neteko apie dešimt tūkstančių tonų vandens.... Didesnių ir nuostoliai didesni. O kur dar pelkėse kaupto vandens netektys.

Klajoju po Salaičio pelkę. Vietoj tyvuliavusių akivarų – lyg gaisravietės juodoja durpės. Vandens čia nėra. Dugno irgi. Tačiau buvusių akivarų pakraščius saugojusios liūnsargės jau nebegąsdina keliautojo. Juodas durpių paviršius dengiasi iš džiūstančių dumblių besiformuojančiu mėnulio popieriumi. Stingstančiame popieriuje akivaro dugne greta gervės pėdsakų įspaudžiu ir savo pėdas. Džiūstanti durpė sutirštėjo ir pelkė tapo kiaurai praeinama, nors žengti per saidrų duobes, retkarčiais atsirūgstančias metano dujomis, dar nejauku.





Rugpjūtis, rugsėjis rytais ežerus, pievas papuošia rūkais. Peizažo mėgėjams tai tikra gamtos dovana. Telieka nepatingėti atsikelti prieš saulėtekį. Bet rugpjūtį tai jau neypatingai anksti. Rudenėjant gausėja ir voratinklių. Jie ypač gražūs ankstyvą rytą tekant saulei. Gerokai fotogeniškesni mažieji, nes nuotraukoje geriau matyti rasos lašai. Fotografuojant didžiuosius belieka tenkintis bendru vaizdu. Verta lyg fotostudijoje už voratinklio pakabinti žalios medžiagos foną. Patikėkite, rezultatai nenuvils.

Rugpjūtį lizdus palieka paskutiniai paukščių jaunikliai. Žalvarniukai, kurių tėvai vietoj uokso pasirinko gelžbetoninį namą, sparnus spėjo išbandyti dar liepos pabaigoj.



Daugelis smulkių paukštelių (kregždės, medšarkės) išvedė jau paskutinę: antrą, trečią ar net ketvirtą jauniklių vadą. Lizdą pagaliau palieka ir vienintelis erelio rėksnio ar jūrinio erelio jauniklis. Net ir išmokęs skraidyti jis dar ilgai bus maitinamas tėvų, nes medžiotojo duona reikalauja pakankamai įgūdžių, kurių per kelias dienas neįgysi...

Miškuose pilna uogų. Mėlynės, vaivorai, avietės, bruknės šiemet tikrai neleis grįžti iš miško tuščiais krepšiais. Nuo rugsėjo pirmo šeštadienio galima bus rinkti ir spanguoles. Jų derlius šįmet irgi rekordinis, o ir uogavimas sausuose raistuose nevargins. Ten, kur prieš keletą metų braidėm po vandenį iki aulinių batų viršaus, šiemet galima pasivoliuoti ant sausų samanėlių...

2009 Liepa

Miškai kasdien pradžiugina naujom dovanom. Pušynai mėlynuoja nuo gausių ir kaip niekad stambių mėlynių. Pagaliau sulaukėme ir grybų. Nuo liepos vidurio Rytų Aukštaitijos šiluose ėmė gausiai dygti voveraitės, paberžiai, raudonikiai. Atsirado ir baravykų. Prinoko avietės. Noksta daugelio kitų krūmų uogos. Į daugelį jų žiūrime skeptiškai : neskanios, nevalgomos ar net nuodingos.Tačiau jei krūmas augina uogas, jis neaugina jų šiaip sau iš neturėjimo ką veikti. Paukščiai lesa ir tas uogas, kurios mums net nuodingos. Atsilygindami jie išplatina šių augalų sėklas.

Gausiai uogomis aplipusius krūmus nesunku išnaudoti fotomedžioklėje. Ten, kur dera pavieniai krūmai ir didelė tikimybė, kad paukštis atskris būtent čia, galima bandyti „medžioti“ strazdus, devynbalses, kitus uogų mėgėjus. Prieš statant slėptuvę verta patirinėti, ar šie paukščiai tikrai čia lankosi. Jei nepamatėte pačių paukščių, lankymosi įrodimu gali būti nulestos uogos, paukščių išmatos. Šie paukščiai nebailūs, slėptuvę galima statyti ir per 3-4 metrus nuo krūmo.



Nuo mėnesio vidurio prasideda stirnų ruja. Stirninai tampa agresyvesni, labiau gina savo teritorijas nuo konkurentų. Dažnai lekia kautis ne tik su akivaizdžiai matomu priešininku, bet atbėga ir į šnarėsį, purtomo medelio garsą . Gamtos fotografai neturėtų praleisti progos pavakarę praleisti pamiškėje ar laukymėje. Stirnos nepasižymi labai gera rega, stovinčio, nejudančio žmogaus dažnai ir nepastebi. Nemato aplinkos ir ėsdamos, nuleidę galvą. Todėl prie jų prisėlinti kartais galima net atvirai. Svarbu sustingti prieš žvėreliui pakeliant galvą. Uosle stirnos nesiskundžia, tad jų tykoti geriau iš pavėjinės pusės ar iš medžiotojų bokštelių.



Liepos mėnesį pievos, pamiškės, miško aikštelės dar pilnos žiedų. Nuo mėnesio pradžios pražydo paprastieji kardeliai (čia ne darželio J) , valerijonai, kiek vėliau –skiautalūpiai, cikorijos, raudonėliai, nakvišos. Nektaringi žiedai vilioja bites, kamanes, drugius, įvairius vabalus.

Sėdžiu prie žydinčios dirvinės buožainės ir stebiu mėgėjus pasmaguriauti medumi. Trys kamanės, vabalai, bando tūpti keli drugiai, bet kiek gi tos vietos ant vienintelio žiedo... Sėdžiu ilgiau, bet kamanės niekur neskrenda. Kažkas čia ne taip. Po gero pusvalandžio viena bando pakilti ir ... nusirita į žolę. Kitos tiesiog snaudžia. Taigi jos tiesiog pasigėrė! Panašu, kad buožainės nektaras turi alkoholio ir dalis vabzdžių skrenda čia lyg į kabakėlį. Vieni trumpam (po 100 gr.) ir ramiai nuskrenda. Kiti „prisėda“ ilgėliau, kol nusirita į žolę...



Toliau tęsiu retųjų augalų pristatymą. Kad nesusipainiotų failai ir pavadinimai, neliktų švepli failų vardai, nusprendžiau skirti nuotraukoms po kelias papildomas minutes ir pavadinimus sukelti tiesiai ant jų. Taip bus akivaizdu, kurie gyvūnai, augalai saugotini – įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą.







2009 Birželis

Trumpos ir šviesios birželio naktys. Miško gyventojams jos gerokai per trumpos, kad pasisotintų patys ir pamaitintų jau ūgtelėjusius jauniklius. Vos saulei pakrypus vakarop, pailgėjus šešėliams, į miško pievutes, palaukes patraukia stirnos. Jos jau spėjo žieminį pilką kailį pakeisti trumpesnio plauko rausvu vasariniu apdaru. Mėnesio pabaigoj gimsta stirnų mažyliai. Mama juos išvedžioja skirtingomis kryptimis, atokiau viens nuo kito, kad kilus pavojui bent vienas turėtų galimybę išlikti. Mažyliai paprastai tūno aukštoje žolėje ir kantriai laukia retkarčiais juos aplankančios motinos. Žmogų ar plėšrūną paprastai prisileidžia visiškai arti, vis tikėdamiesi likti nepastebėti. Tik supratę, kad slėptis jau beprasmiška, šoka iš vietos ir lyg kulka neria į tankmę.

Ankstyvą pavakarę į medžioklę patraukia ir lapė. Urve visas pulkas ūgtelėjusių jauniklių. Tėvams tik spėk suktis. Jei medžioklė ne tokia sėkminga, lapės su trumpom pertraukom medžioja ir dieną. Pavasarinės fotosesijos prie lapiukų labai pamėgtos gamtos fotografų, nes gamtoj tikrai sunku surasti kitus tokius mielus ir žaismingus sutvėrimus. Lapiukų fotografavimas paprastai prasideda apie gegužės 15 ir tęsiasi iki birželio vidurio ar kiek ilgiau. Saulei artėjant prie horizonto, iš guolio ritasi ir meška.
– Ką? Čia Lietuvoj? - suklus nevienas.

Taip, Lietuvoj. Eilinį kartą į Labanoro girią užklydusi meškutė gąsdina uogautojus, medžiotojus, ūkininkus. Na, jos pačios dar nieks nematė, bet senesnių ir šviežesnių pėdsakų įminta ties Švenčionėliais, Pavovere. Greitai šiai lepečkojei buvo priskirta ir veršelio, kelių avių nugvelbimas, nors šiuo atveju net meškos pėdsakai nebuvo rasti.

Kaimyninėse šalyse meškos gyvena, apsilankymai Lietuvoj – įprastas reikalas. Belieka tikėtis, kad apsigyvens ir pas mus. Tam yra visos prielaidos. Tarpumiškių kaimeliai sunykę, miškų plotai išaugę. Tuo metu, kai Lietuvoj buvo sumedžiota paskutinė meška, miškai užėmė trečdalį šalies teritorijos ir sparčiai mažėjo. Dabar šalies miškingumas vėl pasiekė trečdalį ploto ir sparčiai auga nedirbamų laukų sąskaita.



Darbymetis ir paukščiams. Lizduose cypia, čirškia jaunikliai. Gandrai, eilinį kartą susirūpinę, kaip išmaitinti gausią šeimyną, išmetė iš lizdo labiausiai paliegusį jauniklį. Erelis rėksnys, ankstyvą rytą užtikęs ant plento mašinos numuštą kiškį, nesidrovi nutūpti vidury kelio ir gina savo ereliškas teises į grobį, o automobiliai pagarbiai apvažiuoja...

Koks gi birželis be žiedų. Pievose geltonuoja vėdrynai, rausva jūra tyvuliuoja šilkažiedės gaisrenos, mėlynuoja varpeliai. Šie metai ypač palankūs lietuviškiems orchidėjų giminaičiams. Tai reti ir įdomūs augalai. Daugelio jų sėklos 4-6 ar net daugiau metų vystosi po žeme, maitinamos grybų, ir tik vėliau žemės paviršiuje pasirodo puošni gėlė. Užklupus nepalankiems laikams, augalas vėl keletui metų gali dingti nuo žemės paviršiaus. Šiemet pelkutėse kaip niekad gausu gegūnių, gegužraibių, blandžių, širdinių dviguonių, nariuotųjų ilgalūpių ir kitų retenybių.

Drėgnas birželis palankus ir kitiems Raudonosios knygos augalams. Gausiai šiemet žydi šiliniai gvazdikai, palemonai, ežerinės lobelijos.

Kaip ir kasmet, apie birželio dešimtą prisirpo pirmosios žemuogės. Apie Jonines nuo žemuogių jau raudonavo visi dirvonai. Liepos pradžioje daugiau prinokusių žemuogių galima tikėtis miškuose, pavėsy, aukštesnėje žolėje.

Apie 25 birželio jau galima buvo paskanauti ir pirmųjų mėlynių. Kol kas tai tik pavienės uogos, tačiau mėlynių derlius šiemet mūsų neturėtų nuvilti. Uogienojai žydėjo gan gausiai, šalnų kaip ir nebuvo.

Grybų dar teks palaukti. Kol kas didesniu derliumi gali pasidžiaugti tik dzūkai. Rytų Aukštaitijoj rimto grybavimo dar nėra. Vienas kitas raudonikis, paberžis, netyčia po palaukės liepa galvą iškišęs baravykas – toks tas birželio grybų derlius.